Filosofijoje psiomis" prancz filosofas Frédéricas Gros stebi mstytojus, kurie taip pat žvelg vaikšiojim kaip centrin savo veiklos viet, ir apmsto tokias domybes kaip tai, kodl Henry'is Davidas Thoreau ženg Voldeno mišk, priežast, kodl Arthuras Rimbaud vaikšiodavo spriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydyt savo melancholij. Knygoje sužinome, kad Rousseau turjo eiti, kad mstyt, Nietzsche jo, kad rašyt, o Kantas vaikšiodavo, kad prasiblaškyt nuo kontempliacijos.
Frédéricas Gros dsto Paryžiaus politikos moksl institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademin tyrjo darb, domisi teiss, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, Filosofijoje psiomis" akademin filosofija jam nra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia kalnus ir leidžiasi mslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinja miesto gatvmis paskui Charles' Baudelaire', bando pagauti kiekvien vienatvs saultek su Henry'iu Davidu Thoreau, gydosi melancholij su Gérard'u de Nervaliu, bando išjudinti mint vaikštindamas kartu su Jeanu-Jacques'u Rousseau.
Filosofija psiomis" pasakojimas apie ši žmoni ir j mini istorij pasitelkiant vien juos jungiant element: aistr eiti (ir mstyti!) savomis kojomis. Gali kvpti pasivaikšiojimui net pat nirtingiausi namisd.